Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris neretai atrodo orientuotas į ekstravertus, gebančius garsiai reikšti savo nuomonę, lengvai užmegzti socialinius ryšius ir visada būti dėmesio centre, būti intravertu gali atrodyti kaip tam tikras iššūkis. Visuomenėje vis dar gajus klaidingas įsitikinimas, kad intraversija yra sinonimas drovumui, socialiniam nerimui ar net nenorui bendrauti. Tačiau psichologija mums atskleidžia visiškai kitokį vaizdą. Intraversija nėra asmenybės trūkumas ar psichologinis sutrikimas – tai tiesiog unikalus būdas, kaip žmogaus nervų sistema apdoroja stimulius, priima informaciją ir atstato energijos resursus. Norint suprasti save ar savo aplinkinius, svarbu aiškiai atskirti šias sąvokas ir išmokti vertinti intravertų privalumus, kurie dažnai lieka nepastebėti dėl jų tylaus būdo.
Kas iš tikrųjų yra intraversija?
Intraversija yra vienas pagrindinių asmenybės bruožų, įeinantis į plačiai pripažintą „Didžiojo penketo“ (Big Five) asmenybės modelį. Psichologai apibrėžia intraversiją ne per žmogaus bendravimo įgūdžius, o per tai, kur jis semiasi energijos. Jei ekstravertai energijos pasikrauna iš išorinės stimuliacijos – žmonių, garsios aplinkos, veiksmo, tai intravertai savo „baterijas“ įkrauna būdami vieni, atsitraukę nuo išorinio pasaulio šurmulio. Tai tarsi vidinis mechanizmas, nulemiantis, kaip žmogus jaučiasi po ilgos dienos: ar jis jaučia poreikį susitikti su draugais, kad atsigautų, ar, priešingai, svajoja apie ramybę namuose ir knygą rankose.
Svarbu suprasti, kad intraversija egzistuoja tam tikrame spektre. Retai kada sutinkamas žmogus, kuris yra šimtaprocentinis intravertas ar šimtaprocentinis ekstravertas. Dauguma žmonių yra ambivertai, turintys abiejų tipų bruožų, tačiau su stipresniu polinkiu į vieną ar kitą pusę. Intravertas nėra tas, kuris nekenčia žmonių. Intravertas tiesiog kitaip reaguoja į socialinę stimuliaciją. Perteklinis bendravimas, triukšmas ar greitas gyvenimo tempas intravertą vargina greičiau nei ekstravertą, todėl jiems būtinos pertraukos ramybėje, kad galėtų vėl funkcionuoti visu pajėgumu.
Intraversija prieš drovumą: kodėl tai nėra tas pats?
Viena didžiausių visuomenės daromų klaidų yra intraversijos tapatimas su drovumu. Nors šie du bruožai gali sutapti, jie kyla iš visiškai skirtingų priežasčių. Drovumas yra susijęs su baime būti vertinamam, nerimu socialinėse situacijose ar menkesniu pasitikėjimu savimi. Drovus žmogus gali trokšti bendrauti, tačiau bijo pasirodyti kvailai, bijo kitų nuomonės ar jaučia fizinį diskomfortą būdamas dėmesio centre. Tai emocinė reakcija į socialinį vertinimą.
Tuo tarpu intraversija yra pasirinkimas arba nervų sistemos poreikis. Intravertas gali puikiai jaustis socialinėje situacijoje, mokėti bendrauti ir net būti puikus oratorius, tačiau po tokio pasirodymo jis jausis pavargęs ir norės pabūti vienas. Intravertas nebūtinai bijo bendrauti – jis tiesiog yra atrankus. Jis mieliau renkasi gilius, prasmingus pokalbius su vienu ar dviem artimais žmonėmis, nei paviršutinišką šurmulį dideliame būryje nepažįstamųjų. Drovumas yra susijęs su baime, o intraversija – su energijos sąnaudų valdymu.
Pagrindiniai skirtumai trumpai:
- Energijos šaltinis: Intravertai atgauna jėgas vienumoje, drovūs žmonės dažnai jaučia stresą dėl socialinio vertinimo.
- Motyvacija: Intravertai vengia didelių susibūrimų dėl perteklinės stimuliacijos, drovūs – dėl baimės suklysti ar būti nuteistiems.
- Socialiniai įgūdžiai: Intravertas gali turėti puikius socialinius įgūdžius, drovumas dažnai trukdo juos tinkamai išreikšti.
Intravertų privalumai, kuriuos verta įsidėmėti
Dėl tylaus būdo ir polinkio į apmąstymus, intravertai dažnai yra neįvertinami, tačiau jie turi unikalių stiprybių, kurios yra itin vertinamos tiek profesinėje, tiek asmeninėje aplinkoje. Štai keletas jų:
- Gebėjimas giliai susikaupti. Intravertai dažnai pasižymi gebėjimu ilgą laiką dirbti ties viena užduotimi, neblaškomi išorinių dirgiklių. Tai daro juos puikiais specialistais srityse, reikalaujančiose didelio dėmesio detalėms.
- Klausymosi įgūdžiai. Kadangi intravertai dažniau kalba tada, kai turi ką svarbaus pasakyti, jie yra puikūs klausytojai. Jie girdi ne tik žodžius, bet ir pastebi niuansus, kuriuos ekstravertai, dažnai nekantriai laukiantys savo eilės kalbėti, gali praleisti.
- Sąmoningas mąstymas. Intravertai yra linkę „pamatuoti septynis kartus, o atpjauti vieną“. Prieš priimdami sprendimą, jie dažnai viską kruopščiai apgalvoja, įvertina rizikas ir pasekmes, todėl jų sprendimai dažniau būna subalansuoti.
- Autentiški santykiai. Intravertai nesiekia turėti šimtų paviršutiniškų pažinčių. Jie vertina kokybę, todėl jų draugystės dažniausiai yra gilios, paremtos pasitikėjimu ir nuoširdumu.
Psichologinis požiūris į intraversiją ir smegenų veikimą
Moksliniai tyrimai rodo, kad intravertų ir ekstravertų smegenys apdoroja dopaminą – laimės ir atlygio neurotransmiterį – skirtingai. Ekstravertų „atlygio sistema“ yra aktyvesnė, kai jie gauna išorinę stimuliaciją, todėl jie nuolat ieško naujų įspūdžių, kad jaustųsi patenkinti. Intravertų sistema yra jautresnė dopaminui, todėl jiems nereikia didelių išorinių dirgiklių, kad pasijustų laimingi. Didelė stimuliacija (triukšmas, minia) intravertams greičiau sukelia perteklinę stimuliaciją, todėl jų smegenys automatiškai ieško būdų „sumažinti garsą“ ir grįžti į ramią būseną.
Taip pat svarbu paminėti, kad intravertai dažnai aktyviau naudoja smegenų sritis, susijusias su ilgalaike atmintimi, planavimu ir problemų sprendimu. Tai paaiškina, kodėl jie dažnai linkę ilgiau „sėdėti“ su problema savo galvoje, ieškodami optimalaus sprendimo, užuot bandę viską išbandyti praktiškai (ir klaidingai) čia ir dabar.
Dažniausiai užduodami klausimai apie intraversiją
Ar įmanoma tapti ekstravertu, jei esi intravertas?
Ne, intraversija yra įgimtas temperamentas, nulemtas genetikos ir biologijos. Jūs negalite pakeisti savo nervų sistemos veikimo principų. Tačiau galite išmokti „ekstravertiškai elgtis“ – t. y. išsiugdyti socialinius įgūdžius, kurie padės geriau jaustis viešumoje, tačiau tai bus tik elgesio modelis, o ne asmenybės pasikeitimas. Svarbu priimti save tokį, koks esate, o ne bandyti įsisprausti į nepatogų rėmą.
Ar intravertai yra vienišiai?
Tai mitas. Intravertai mėgsta bendrauti, tačiau jie tai daro kitaip. Vieniša žmogui yra tada, kai jam trūksta ryšio, o intravertas, būdamas vienas, jaučiasi patogiai ir atkuria jėgas. Intravertas gali turėti labai aktyvų socialinį gyvenimą, tik po kiekvieno renginio jam reikės daugiau laiko pabūti vienam nei ekstravertui.
Ar intraversija trukdo karjerai?
Visiškai ne. Daugelis sėkmingiausių pasaulio lyderių, išradėjų ir kūrėjų yra intravertai (pvz., Billas Gatesas, Barakas Obama). Intravertai dažnai yra puikūs vadovai, nes jie moka išklausyti, įsigilinti į problemas ir skatinti komandos narius kalbėti. Svarbiausia – rasti profesiją, kurioje jūsų bruožai yra privalumas, o ne trukdis.
Kaip intravertui išgyventi nuolatiniame šurmulyje?
Pagrindinė strategija yra „energijos valdymas“. Suplanuokite savo dieną taip, kad po intensyvių socialinių kontaktų ar susitikimų turėtumėte bent 15–30 minučių ramybės. Išmokite pasakyti „ne“ tiems renginiams, kurie jus pernelyg išvargina. Jūsų energija yra ribotas resursas, todėl investuokite ją į tai, kas jums iš tikrųjų svarbu.
Kaip kurti harmoningą aplinką intravertams
Kadangi pasaulis nėra sukurtas tik intravertams, svarbu rasti būdų, kaip prisitaikyti ir sukurti aplinką, kurioje būtų patogu gyventi. Darbo vietoje tai gali reikšti prašymą dirbti nuotoliniu būdu bent kelias dienas per savaitę arba triukšmą slopinančių ausinių naudojimą, jei biure nuolat vyksta šurmulys. Asmeniniame gyvenime svarbu bendrauti su artimaisiais apie savo poreikius – paaiškinti jiems, kad jūsų noras pabūti vienam nėra susijęs su meilės stoka jiems, o yra tiesiog būtinybė atsigauti.
Svarbiausia žinutė yra ta, kad intraversija yra visiškai normali ir vertinga asmenybės dalis. Tai nėra defektas, kurį reikia ištaisyti. Pasauliui reikia tiek drąsių ekstravertų, kurie jį stumia į priekį, tiek mąslių intravertų, kurie užtikrina, kad šis judėjimas būtų pamatuotas, kokybiškas ir prasmingas. Supratus savo prigimtį ir išmokus ja naudotis kaip stiprybe, galima pasiekti didelių tikslų neaukojant savo emocinės gerovės ar vidinės ramybės.
