Kiekvienas šuns šeimininkas nori, kad jo keturkojis draugas gyventų ilgai, būtų sveikas ir kupinas energijos. Nors genetika ir aplinka vaidina svarbų vaidmenį, būtent mityba yra tas pamatas, ant kurio statoma gyvūno sveikata. Deja, informacijos gausa dažnai sukelia painiavą: vieni specialistai rekomenduoja tik sausą maistą, kiti agituoja už žalią mėsą (BARF), o treti teigia, kad namuose gamintas maistas yra geriausias pasirinkimas. Svarbu suprasti, kad nėra vieno universalaus recepto visiems šunims, tačiau egzistuoja pamatinės taisyklės, kurias privalo žinoti kiekvienas atsakingas šeimininkas. Tinkamai parinktas racionas ne tik užtikrina gerą virškinimą, bet ir stiprina imuninę sistemą, gerina kailio būklę bei padeda išvengti daugelio lėtinių ligų ateityje.
Pagrindinės maistinės medžiagos: ko iš tikrųjų reikia šuniui?
Norint suprasti, kas yra kokybiškas šunų maistas, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokių medžiagų organizmui reikia funkcionavimui. Šunys yra mėsėdžiai (nors evoliucijos eigoje tapo visaėdžiais prisitaikėliais), todėl jų virškinimo sistema geriausiai įsisavina gyvūninės kilmės produktus.
Baltymai – statybinė medžiaga
Baltymai yra pati svarbiausia šuns mitybos dalis. Jie atsakingi už raumenų vystymąsi, audinių atsinaujinimą, hormonų ir fermentų gamybą. Tačiau ne visi baltymai yra vienodi. Gyvūninės kilmės baltymai (mėsa, žuvis, kiaušiniai) turi visą reikalingą aminorūgščių profilį, kurio šuns organizmas negali pasigaminti pats. Augalinės kilmės baltymai dažnai yra prastesnės biologinės vertės ir sunkiau virškinami.
Riebalai – energijos šaltinis
Riebalai suteikia dvigubai daugiau energijos nei baltymai ar angliavandeniai. Jie taip pat būtini riebaluose tirpių vitaminų (A, D, E, K) įsisavinimui. Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgštys yra gyvybiškai svarbios sveikai odai, žvilgančiam kailiui bei smegenų veiklai. Jų trūkumas gali pasireikšti pleiskanojimu, kailio slinkimu ar susilpnėjusiu imunitetu.
Angliavandeniai ir ląsteliena
Nors šunims angliavandeniai nėra griežtai būtini išgyvenimui taip, kaip baltymai, jie yra naudingas greitos energijos šaltinis. Svarbu rinktis kokybiškus angliavandenius, pavyzdžiui, ryžius, avižas, saldžiąsias bulves, o ne pigius užpildus. Ląsteliena padeda reguliuoti žarnyno veiklą ir užtikrina sklandų virškinimą.
Mitybos tipai: privalumai ir trūkumai
Šiuolaikinėje rinkoje šeimininkai gali rinktis iš kelių pagrindinių maitinimo būdų. Kiekvienas jų turi savų pliusų ir minusų, kuriuos verta apsvarstyti.
- Sausas maistas (kroketai). Tai populiariausias pasirinkimas dėl patogumo. Kokybiškas sausas maistas yra subalansuotas, lengvai dozuojamas ir padeda palaikyti dantų higieną (mechaniškai valo apnašas kramtymo metu). Tačiau svarbu atidžiai skaityti etiketes ir vengti pašarų, kurių pagrindą sudaro grūdai.
- Konservai (šlapias maistas). Šis maistas dažniausiai yra patrauklesnis išrankiems šunims dėl stipresnio kvapo ir skonio. Jame yra daug drėgmės, kas naudinga šunims, geriantiems mažai vandens. Pagrindinis trūkumas – didesnė kaina ir trumpesnis galiojimo laikas atidarius pakuotę.
- BARF (Biologically Appropriate Raw Food). Tai mityba žalia mėsa, kaulais ir daržovėmis. Šalininkai teigia, kad tai natūraliausias būdas maitinti šunį. Privalumai: geresnis kailis, mažesnis išmatų kiekis, švaresni dantys. Trūkumai: reikalauja daug žinių (kad racionas būtų subalansuotas), brangiau kainuoja ir egzistuoja bakterinės taršos rizika.
- Namuose gamintas maistas. Verdant maistą namuose, jūs tiksliai žinote, kas yra dubenėlyje. Tačiau be veterinaro dietologo konsultacijos labai sunku užtikrinti tinkamą vitaminų ir mineralų balansą. Dažniausia klaida – duoti šuniui likučius nuo žmonių stalo, kurie dažnai yra per riebūs ar per sūrūs.
Kaip teisingai skaityti maisto etiketę?
Daugelis šeimininkų pasikliauja gražiomis pakuotėmis ir reklaminiais šūkiais, tačiau tikroji tiesa slypi sudėties sąraše. Štai keli aspektai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:
- Ingredientų eiliškumas. Sudėtinės dalys visada vardijamos mažėjimo tvarka pagal svorį. Pirmoje vietoje privalo būti nurodyta konkreti mėsa (pvz., „vištiena“, „ėriena“ arba „džiovinta lašiša“), o ne „mėsos perdirbimo produktai“ ar „grūdai“.
- Analitinės sudedamosios dalys. Atkreipkite dėmesį į baltymų ir riebalų procentą. Vidutiniam aktyviam šuniui rekomenduojama apie 25–30 % baltymų ir 15–20 % riebalų, tačiau šie skaičiai kinta priklausomai nuo amžiaus ir aktyvumo.
- Neaiškūs terminai. Venkite maisto, kurio sudėtyje yra neapibrėžtų ingredientų, tokių kaip „gyvūniniai riebalai“ (nenurodant kokio gyvūno) ar tiesiog „grūdai“. Tai dažniausiai rodo prastą žaliavų kokybę.
- Cheminiai priedai. Kokybiškame maiste neturėtų būti dirbtinių dažiklių, skonio stipriklių ar konservantų (tokių kaip BHA, BHT). Geri konservantai yra natūralūs – vitaminas E (tokoferoliai) arba rozmarino ekstraktas.
Šėrimo režimas ir porcijų kontrolė
Nutukimas yra viena didžiausių šiuolaikinių naminių gyvūnų problemų. Per didelis svoris apkrauna sąnarius, širdį ir trumpina gyvenimo trukmę. Todėl labai svarbu ne tik tai, ką šuo ėda, bet ir kiek bei kaip dažnai.
Suaugusius šunis rekomenduojama šerti du kartus per dieną – ryte ir vakare. Tai padeda palaikyti stabilų cukraus kiekį kraujyje ir mažina skrandžio pūtimo riziką (ypač didelių veislių šunims). Maisto kiekis turi būti apskaičiuojamas pagal gamintojo rekomendacijas ant pakuotės, tačiau koreguojamas pagal individualų šuns aktyvumą. Jei šuo mažai juda, jam reikės mažiau kalorijų nei nurodyta normoje. Skanėstai neturėtų sudaryti daugiau nei 10 % dienos kalorijų normos.
Pavojingi produktai: ko griežtai negalima duoti
Nors šuo gali žiūrėti gailiomis akimis prašydamas kąsnelio nuo jūsų stalo, kai kurie žmonių produktai jam gali būti mirtini. Kiekvienas šeimininkas privalo žinoti šį „juodąjį sąrašą“:
- Šokoladas ir kofeinas. Juose esanti medžiaga teobrominas yra toksiška šunims, gali sukelti vėmimą, traukulius ir širdies sutrikimus.
- Vynuogės ir razinos. Net ir mažas kiekis gali sukelti staigų inkstų nepakankamumą.
- Svogūnai ir česnakai. Jie pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius ir gali sukelti anemiją.
- Ksilitolis (saldiklis). Randamas becukrėje kramtomojoje gumoje, saldainiuose, riešutų svieste. Sukelia staigų insulino išsiskyrimą, hipoglikemiją ir kepenų pažeidimus.
- Virtų paukštienos kaulai. Termiškai apdoroti kaulai tampa trapūs ir lūžta aštriomis atplaišomis, kurios gali perdurti žarnyną.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar galima maišyti sausą maistą su konservais ar natūraliu maistu?
Taip, maišyti galima, ir tai dažnai daroma norint pagerinti maisto skonį. Tačiau svarbu neviršyti bendros kalorijų normos. Be to, kai kuriems jautresnio skrandžio šunims skirtingų tekstūrų ir virškinimo greičio maisto maišymas (pvz., sausas maistas ir žalia mėsa) vieno valgymo metu gali sukelti virškinimo sutrikimų. Geriau juos duoti atskirais maitinimais.
Kaip dažnai reikia keisti šuns maistą?
Jei šuo jaučiasi gerai, maisto dažnai keisti nereikia. Tačiau, jei norite paįvairinti racioną arba keičiate maistą dėl sveikatos problemų, darykite tai palaipsniui. Per 7–10 dienų po truputį maišykite naują maistą su senuoju, didindami naujo maisto dalį, kol visiškai pereisite prie jo. Staigus pakeitimas gali sukelti viduriavimą.
Ar šuniui reikia duoti papildomų vitaminų?
Jei šuo šeriamas aukščiausios kokybės (Super Premium) pilnaverčiu sausu maistu, papildomų vitaminų dažniausiai nereikia, nes maistas jau yra subalansuotas. Vitaminų perteklius gali būti toks pat žalingas kaip ir trūkumas. Papildai reikalingi šeriant naminiu maistu, sveikstant po ligų, auginant šuniukus arba senyvo amžiaus šunims (pvz., gliukozaminas sąnariams), tačiau visada pasitarkite su veterinaru.
Kodėl šuo ėda žolę?
Tai gana įprastas elgesys. Kartais šunys ėda žolę norėdami sukelti vėmimą ir taip išsivalyti skrandį, jei jaučia diskomfortą. Kitais atvejais jiems tiesiog patinka skonis arba trūksta ląstelienos. Jei tai vyksta retai, nerimauti neverta, tačiau nuolatinis žolės ėdimas gali signalizuoti apie virškinimo problemas.
Kaip suprasti, ar pasirinktas maistas tinka jūsų augintiniui?
Geriausias mitybos ekspertas yra jūsų šuns organizmas. Net brangiausias pasaulyje maistas gali netikti konkrečiam individui dėl alergijos ar individualių virškinimo ypatumų. Todėl stebėjimas yra geriausia priemonė įvertinti mitybos kokybę. Pirmasis rodiklis – išmatos. Jos turi būti nedidelės apimties, tvirtos ir lengvai surenkamos. Jei šuo tuštinasi labai dažnai ir gausiai, tai gali reikšti, kad maistas yra prastai pasisavinamas ir didžioji jo dalis tiesiog pereina per organizmą be naudos.
Antrasis rodiklis – kailis ir oda. Sveiko šuns kailis turi būti žvilgantis, švelnus, o oda – be pleiskanų, paraudimų ar niežulio. Jei šuo nuolat kasosi, laižosi pėdas ar jam dažnai kartojasi ausų uždegimai, tai gali būti maistinės alergijos arba netoleravimo požymis. Dažniausi alergenai yra vištiena, jautiena, kviečiai arba pieno produktai.
Galiausiai, atkreipkite dėmesį į energijos lygį ir bendrą savijautą. Tinkamai maitinamas šuo yra žaismingas, aktyvus, jo akys skaidrios, o burnos kvapas – neutralus (kiek tai įmanoma šuniui). Jei pastebite letargiją, svorio kritimą ar staigų priaugimą nepakeitus fizinio krūvio, būtina peržiūrėti mitybos planą. Atminkite, kad šuns poreikiai keičiasi bėgant metams, todėl tai, kas tiko jaunam šuniukui, gali visiškai netikti senjorui. Nuolatinis dėmesys ir lankstumas yra raktas į ilgą ir laimingą jūsų draugo gyvenimą.
