Nugaros skausmas yra vienas dažniausių sveikatos sutrikimų, su kuriuo bent kartą gyvenime susiduria didžioji dalis suaugusių žmonių. Dažnai šis nemalonus pojūtis praeina savaime po kelių dienų poilsio ar pritaikius paprastas namines priemones, tokias kaip šilti kompresai bei nereceptiniai skausmą malšinantys vaistai. Tačiau toli gražu ne kiekvienas nugaros maudimas yra tik nekaltas raumenų patempimas ar nuovargio pasekmė. Kartais tai gali būti kur kas rimtesnės problemos pranašas. Viena iš tokių būklių, galinčių iš esmės pakeisti žmogaus kasdienybę, apriboti judėjimo laisvę ir sukelti nepakeliamas kančias, yra stuburo tarpslankstelinio disko išvarža. Labai svarbu laiku atpažinti specifinius signalus, kuriais kūnas bando pranešti apie nervų šaknelių užspaudimą, kad būtų galima kuo greičiau kreiptis į specialistus ir užkirsti kelią negrįžtamiems neurologiniams pažeidimams.
Kas yra stuburo tarpslankstelinio disko išvarža ir kaip ji formuojasi?
Norint suprasti, kodėl atsiranda stuburo išvarža, pirmiausia reikia susipažinti su bazine stuburo anatomija. Žmogaus stuburas sudarytas iš atskirų kaulų, vadinamų slanksteliais, tarp kurių yra lankstūs amortizatoriai – tarpslanksteliniai diskai. Kiekvienas toks diskas susideda iš dviejų pagrindinių dalių: kieto, elastingo išorinio žiedo (anulus fibrosus) ir minkšto, želatininio branduolio (nucleus pulposus) jo viduje. Šie diskai atlieka itin svarbų vaidmenį – jie sugeria smūgius vaikštant, bėgiojant ar šokinėjant, taip pat leidžia stuburui lankstytis ir suktis įvairiomis kryptimis be kaulų trinties.
Bėgant metams, dėl natūralių senėjimo procesų, organizmas pamažu praranda drėgmę. Diskai praranda skysčius, tampa mažiau elastingi, plonesni ir labiau pažeidžiami. Šis natūralus procesas vadinamas disko degeneracija. Stuburo išvarža įvyksta tuomet, kai dėl mikrotraumų, netaisyklingo ir ypač sunkaus svorio kėlimo, staigaus netikėto judesio ar nuolatinės netaisyklingos laikysenos išorinis disko žiedas įtrūksta arba visiškai plyšta, o viduje esanti minkštoji masė išsiveržia į išorę. Išsiveržęs branduolys dažniausiai patenka tiesiai į stuburo kanalą, kur praeina nugaros smegenys ir išsidėsčiusios jautrios nervų šaknelės. Būtent mechaninis šių nervinių struktūrų užspaudimas bei iš disko masės išsiskiriančios cheminės medžiagos, sukeliančios stiprų vietinį uždegimą, lemia veriantį skausmą bei kitus sunkius neurologinius simptomus.
Pagrindiniai simptomai, išduodantys stuburo išvaržą
Nors išvarža teoriškai gali susidaryti bet kurioje stuburo dalyje, statistiškai dažniausiai ji pasitaiko juosmeninėje (apatinėje nugaros) dalyje ir kiek rečiau – kaklinėje dalyje. Taip yra todėl, kad šios sritys patiria didžiausią mechaninę apkrovą ir yra pačios judriausios. Simptomatika ir skausmo vieta tiesiogiai priklauso nuo to, kurioje stuburo dalyje atsirado disko pažeidimas ir koks konkretus nervas yra spaudžiamas ar dirginamas.
Juosmeninės stuburo dalies išvaržos požymiai
Apatinėje nugaros dalyje susidariusi išvarža dažniausiai užspaudžia sėdimąjį nervą (nervus ischiadicus), todėl atsiranda medicininė būklė, vadinama išialgija. Pagrindiniai juosmeninės srities išvaržos simptomai yra šie:
- Skausmas, plintantis į koją: Tai bene ryškiausias ir dažniausiai pasitaikantis išvaržos požymis. Skausmas prasideda sėdmenyse ir leidžiasi žemyn per šlaunies galinę dalį, blauzdą, kartais pasiekdamas net pėdą ar kojos pirštus. Pacientai šį skausmą dažnai apibūdina kaip itin aštrų, deginantį, veriantį arba primenantį staigų elektros šoką.
- Skausmo paūmėjimas tam tikrų veiksmų metu: Nemalonūs pojūčiai paprastai sustiprėja lenkiantis į priekį, ilgai sėdint vienoje pozoje, taip pat kosint, čiaudint, juokiantis ar stanginantis tualete, nes šių veiksmų metu drastiškai padidėja slėgis stuburo kanale.
- Tirpimas ir skruzdėlių bėgiojimo pojūtis: Dėl nervo kompresijos sutrinka normalus elektros signalų perdavimas iš kūno į smegenis ir atvirkščiai. Todėl tam tikrose kojos ar pėdos vietose gali atsirasti parestezijos – nuolatinio tirpimo, badymo adatėlėmis ar dilgčiojimo pojūčiai.
- Raumenų silpnumas: Stipriai pažeistas nervas negali tinkamai stimuliuoti jam priklausančių kojos raumenų. Dėl to pacientui gali tapti sunku atsistoti ant pirštų galų, pakelti pėdą į viršų einant (vadinamoji krintanti pėda) ar tiesiog išlaikyti pusiausvyrą stovint.
Kaklinės stuburo dalies išvaržos požymiai
Jei tarpslankstelinio disko plyšimas įvyksta kaklo srityje, pacientų patiriami simptomai koncentruojasi viršutinėje kūno dalyje – pečių juostoje ir rankose. Tokiu atveju pacientai dažniausiai skundžiasi:
- Kaklo, mentės ir pečių juostos skausmu: Skausmas gali būti gilus, bukas ir nuolatinis arba staigus, aštrus ir plėšiantis. Jis itin dažnai plinta nuo kaklo į mentės sritį, petį, ranką ar net iki pat pirštų galiukų.
- Rankos tirpimu ar dilgčiojimu: Panašiai kaip ir juosmeninės išvaržos atveju, nervo užspaudimas kaklo lygyje sukelia neurologinius simptomus toje rankoje, už kurios inervaciją ir jutimus yra atsakingas užspaustas nervas.
- Susilpnėjusia rankos jėga ir koordinacija: Pasidaro pastebimai sunkiau stipriai suimti ir išlaikyti smulkius daiktus, atsegti drabužių sagas, dailyraščiui rašyti, laikyti puodelį ar pakelti pažeistą ranką aukščiau galvos lygio.
Kada delsti negalima: raudonosios vėliavėlės
Nors dauguma nugaros skausmo epizodų, net ir sukeltų nedidelės išvaržos, nereikalauja skubios medicininės intervencijos naktį, yra tam tikrų kritinių simptomų, kuriuos pajutus būtina nedelsiant, net ir vidury nakties, vykti į ligoninės priėmimo skyrių. Šie pavojaus signalai, medicinoje vadinami raudonomis vėliavėlėmis, gali reikšti vadinamąjį arklio uodegos (cauda equina) sindromą – retą, bet itin pavojingą būklę, kai stipriai užspaudžiamas visas nervų šaknelių pluoštas, esantis apatinėje stuburo kanalo dalyje. Laiku nesuteikus pagalbos, gali išsivystyti negrįžtamas paralyžius.
Skubios chirurginės ar neurologinės pagalbos reikia, jei nugaros ar kojų skausmą staiga pradeda lydėti bent vienas iš šių simptomų:
- Šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės praradimas: Staigus šlapimo nelaikymas, visiškas negalėjimas pasišlapinti (šlapimo susilaikymas nepaisant pilnos pūslės) ar tuštinimosi kontrolės praradimas yra vienas rimčiausių ir skubiausių signalų.
- Balno srities nejautra: Tai stipraus tirpimo ar visiško nejautrumo (anestezijos) atsiradimas tose kūno vietose, kurios liečiasi su balnu sėdint – vidinėse šlaunų pusėse, tarpvietėje, lytinių organų bei sėdmenų srityje.
- Progresuojantis abiejų kojų silpnumas: Jei staiga abi kojos tampa tokios sunkios ir silpnos, kad pacientui darosi sunku paeiti be pagalbos, kojos linksta per kelius ar atsiranda akivaizdžių paralyžiaus požymių.
- Nepakeliamas skausmas, nereaguojantis į jokius vaistus: Kai net didelės dozės tradicinių ir stiprių skausmą malšinančių vaistų nesuteikia jokio palengvėjimo, o skausmas visiškai prikausto prie lovos ir trukdo bet kokiam, net menkiausiam, judesiui.
Kaip tiksliai diagnozuojama stuburo išvarža?
Pajutus išvaržai būdingus ir kasdienę veiklą trikdančius simptomus, svarbu nieko nelaukiant kreiptis į gydytoją neurologą, neurochirurgą arba ortopedą traumatologą. Diagnostikos procesas visada pradedamas nuo išsamios paciento apklausos (anamnezės surinkimo) ir detalaus klinikinio ištyrimo. Gydytojas vizualiai įvertina paciento laikyseną, eisenos pakitimus, neurologiniu plaktuku patikrina sausgyslių refleksus, įvertina raumenų jėgą pasipriešinimui bei odos jautrumą skirtingose zonose. Taip pat atliekami specialūs provokaciniai neurologiniai testai, pavyzdžiui, tiesios kojos kėlimo testas (žinomas kaip Lasego simptomas), kuris labai tiksliai leidžia nustatyti, ar yra sėdimojo nervo dirginimas ištempiant nervą.
Visgi, norint galutinai ir neabejotinai patvirtinti diagnozę, nustatyti labai tikslią disko išvaržos lokaciją, jos dydį milimetrais ir, svarbiausia, santykį su aplinkinėmis nervinėmis struktūromis, pasitelkiami modernūs instrumentiniai tyrimai. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) yra pasauliniu mastu pripažinta kaip auksinis standartas šios ligos diagnostikoje. Skirtingai nei paprastas rentgeno tyrimas, kuris puikiai parodo tik kaulines struktūras, MRT be jokios jonizuojančiosios spinduliuotės išsamiai vizualizuoja visus minkštosios anatomijos audinius – pačius tarpslankstelinius diskus, nugaros smegenis, ploniausias nervų šakneles, kraujagysles ir aplinkinius stuburo raiščius. Jei dėl tam tikrų medicininių priežasčių (pavyzdžiui, implantuoto širdies stimuliatoriaus, metalinių svetimkūnių ar stiprios klaustrofobijos) pacientui negalima atlikti MRT, gali būti skiriama kompiuterinė tomografija (KT).
Šiuolaikinio gydymo strategijos: nuo poilsio iki skalpelio
Stuburo disko išvaržos gydymas beveik visada pradedamas nuo konservatyvių, neoperacinių metodų. Nors išgirdus diagnozę pacientams dažnai kyla nerimas dėl operacijos, remiantis pasauline medicinos statistika, net 80–90 procentų pacientų simptomai žymiai palengvėja arba visiškai išnyksta per 4–6 savaites taikant kompleksinį konservatyvų gydymą. Žmogaus organizmas pasižymi nuostabia savybe laikui bėgant absorbuoti (ištirpdyti) dalį išsiveržusio ir uždegimą keliančio disko audinio, taip natūraliai sumažindamas mechaninį spaudimą į nervą.
Pagrindiniai konservatyvaus gydymo elementai apima trumpalaikį tausojantį režimą (svarbu paminėti, kad griežto gulimo lovos režimo dabar nerekomenduojama laikytis ilgiau nei 1-2 dienas, nes ilgas gulėjimas silpnina raumenis), medikamentinį gydymą nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, nervinį skausmą malšinančiais vaistais, raumenis atpalaiduojančiais preparatais (miorelaksantais) ir vitaminų B kompleksais, padedančiais atstatyti nervą. Sumažėjus ūmiam skausmui, itin didelę ir lemiamą reikšmę tolimesniam gijimui turi kineziterapija. Specialisto parinkti ir pritaikyti pratimai padeda sustiprinti giliuosius nugaros ir pilvo raumenis (sukuria stiprų vidinį raumenų korsetą), pagerinti stuburo lankstumą ir atkurti taisyklingą kūno biomechaniką. Tais retais atvejais, kai skausmas yra labai intensyvus, trunka ilgai ir trukdo reabilitacijai, gali būti taikomos epidūrinės steroidų injekcijos – stiprūs priešuždegiminiai vaistai plona adata suleidžiami tiesiai į epidūrinį tarpą šalia pažeisto nervo šaknelės.
Chirurginis gydymas (pavyzdžiui, mikrodiskektomija) svarstomas ir siūlomas pacientui tik tada, kai kokybiškas konservatyvus gydymas neduoda jokių teigiamų rezultatų ilgiau nei 6–8 savaites, skausmas tampa lėtinis ir nepakeliamas, pastebimas objektyvus ir progresuojantis neurologinis deficitas (kojos raumenų nykimas, stiprėjantis silpnumas) arba jei pasireiškia anksčiau aptartas arklio uodegos sindromas. Šiuolaikinės operacijos atliekamos naudojant operacinius mikroskopus ir minimaliai invaziniu būdu per mažus pjūvelius, kas leidžia sumažinti pooperacinį skausmą, sutrumpinti gulėjimo ligoninėje laiką ir padėti pacientams gerokai greičiau atsigauti bei grįžti į pilnavertį, aktyvų gyvenimą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie stuburo išvaržą
Ar išvarža gali praeiti savaime be jokio gydymo?
Taip, daugeliu atvejų organizmo imuninė sistema sugeba atpažinti į stuburo kanalą išsiveržusį disko audinį kaip svetimkūnį. Makrofagai (imuninės ląstelės) palaipsniui jį suskaido ir rezorbuoja. Be to, netekusi maitinimo, pati išvarža laikui bėgant džiūsta ir traukiasi, todėl fizinis spaudimas nervui natūraliai mažėja. Visgi, nors procesas vyksta natūraliai, tinkamas judėjimo režimas ir skirta kineziterapija yra absoliučiai būtini siekiant pagreitinti šį gijimą ir, svarbiausia, išvengti skausmo atkryčių ateityje.
Ar įvairūs masažai padeda išgydyti disko išvaržą?
Reikia suprasti faktą, kad masažas fiziškai negali grąžinti išsiveržusio disko į jo pradinę vietą ar išgydyti pačios anatominės išvaržos priežasties. Tačiau jis gali būti puiki ir labai efektyvi pagalbinė priemonė kompleksiniame gydyme. Profesionalus gydomasis masažas padeda atpalaiduoti dėl skausmo įtemptus, spazmuotus nugaros raumenis, gerina kraujotaką ir limfotaką audiniuose ir taip sumažina bendrą įtampos bei skausmo pojūtį. Svarbu, kad masažą atliktų medicininį išsilavinimą turintis specialistas, žinantis jūsų tikslią diagnozę, nes netinkami judesiai ūmiuoju skausmo periodu gali būklę net pabloginti.
Koks sportas yra saugiausias turint šią problemą?
Besigydantiems ar jau sugijusiems po išvaržos, vienas geriausių ir saugiausių pasirinkimų – plaukimas (ypač ant nugaros) ir mankšta vandenyje. Vanduo nuima tiesioginę kompresinę apkrovą nuo stuburo slankstelių, o vandens pasipriešinimas judesiams padeda saugiai stiprinti raumenis. Taip pat labai rekomenduojamas greitas ėjimas, šiaurietiškas ėjimas su lazdomis, specializuota joga ar pilatesas (privalomai prižiūrint sertifikuotam instruktoriui). Reikėtų griežtai vengti kontaktinio sporto, sunkių svorių kilnojimo sporto salėje, šuoliukų ir bet kokių pratimų, reikalaujančių staigių sukamųjų judesių (pavyzdžiui, krepšinio, teniso ar golfo), kol stuburas pilnai nesustiprės.
Ar visada išvarža sukelia skausmą nugaros ar kojų srityje?
Įdomu ir netikėta tai, kad anaiptol ne visada. Gana dažnai atliekant profilaktinius MRT tyrimus dėl visiškai kitų sveikatos priežasčių, atsitiktinai atrandamos nemažos disko išvaržos žmonėms, kurie nejaučia absoliučiai jokių simptomų ar skausmo. Jei išsiveržusi disko masė sėkmingai randa laisvos vietos stuburo kanale, nepaliečia ir nespaudžia jokios nervo šaknelės bei nesukelia stipraus cheminio uždegimo, žmogus gali visą gyvenimą net neįtarti turintis šią stuburo patologiją.
Kaip apsaugoti savo nugarą kasdienybėje
Geriausias būdas išvengti stuburo problemų, skausmų ar užkirsti kelią jų pasikartojimui po sėkmingo gydymo yra aktyvi ilgalaikė prevencija ir išmintinga kasdienio gyvenimo būdo korekcija. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas taisyklingos laikysenos palaikymui visą dieną, nepriklausomai nuo to, ar sėdite prie kompiuterio, ar stovite stotelėje, ar tiesiog vaikštote parke. Darbo vieta privalo būti pritaikyta ergonomiškai: biuro kėdė turėtų atitikti ir palaikyti natūralius, fiziologinius stuburo linkius (ypač juosmens išlinkimą), o kompiuterio monitorius – būti tiksliai akių lygyje, kad nereikėtų nuolat įtemptai lenkti kaklo žemyn ar kūprintis.
Buitinių svorių ar darbo įrankių kėlimo technika yra dar vienas kritiškai svarbus aspektas nugaros sveikatai. Net ir palyginti lengvus daiktus, pavyzdžiui, nukritusį rašiklį ar pirkinių maišą, nuo žemės reikėtų kelti ne lenkiantis per juosmenį tiesiomis kojomis, o pritūpus, išlaikant nugarą visiškai tiesią, ir visą krūvį perkeliant ant didžiųjų, stiprių kojų bei sėdmenų raumenų. Vengtina kelti ar perkelti svorius tuo pat metu sukant liemenį į šoną, nes būtent toks kombinuotas judesys sukuria maksimalią plėšiamąją jėgą tarpslanksteliniam diskui ir dažniausiai tampa išvaržos priežastimi. Taip pat nepaprastai svarbu kontroliuoti bendrą kūno svorį subalansuotos mitybos pagalba, nes kiekvienas papildomas kilogramas riebalinio audinio pilvo srityje reiškia nuolatinę, neproporcingai didelę statinę apkrovą pažeidžiamiausiai apatinei stuburo daliai.
Galiausiai, reguliarus ir saikingas judėjimas yra būtina sąlyga stuburo sveikatai ir ilgaamžiškumui. Svarbu žinoti, kad suaugusio žmogaus tarpslanksteliniai diskai neturi savo tiesioginio kraujagyslių tinklo ir būtinas maistines medžiagas bei deguonį gauna difuzijos būdu iš aplinkinių audinių, o šis procesas efektyviausiai vyksta tik tada, kai stuburas juda. Reguliarus fizinis aktyvumas, atsakingai pritaikytas pagal individualias sveikatos galimybes, ne tik efektyviai maitina pačius diskus, neleisdamas jiems per greitai išsausėti, bet ir palaipsniui formuoja stiprų raumeninį nugaros korsetą. Būtent šis raumenų korsetas tampa stipriausia natūralia apsauga, patikima atrama ir geriausiu amortizatoriumi jūsų stuburui kiekviename gyvenimo žingsnyje.
