Stafordšyro terjeras – tai veislė, kurią visuomenėje lydi bene daugiausia prieštaringų nuomonių ir giliai įsišaknijusių mitų. Vienoje pusėje stovi atsidavę veislės entuziastai, kurie šiuos šunis vadina „auklėmis“ ir pačiais ištikimiausiais kompanionais, o kitoje – žiniasklaidos suformuotas įvaizdis, piešiantis kraugeriško, neprognozuojamo ir visuomenei pavojingo gyvūno portretą. Dažnai žmonės, pamatę gatve einantį raumeningą, plačios krūtinės šunį, instinktyviai pereina į kitą gatvės pusę. Tačiau ar ši baimė yra pagrįsta faktais, ar tai tėra nežinojimo ir stereotipų pasekmė? Norint suprasti tikrąją šios veislės prigimtį, būtina atmesti išankstines nuostatas ir pasigilinti į jų istoriją, psichologiją bei tai, kaip žmogaus elgesys formuoja šio stipraus gyvūno charakterį.
Istorinės šaknys: nuo kovų arenų iki šeimos sofos
Norint suprasti Stafordšyro terjerų elgseną, negalima ignoruoti jų praeities, tačiau taip pat klaidinga būtų ją vertinti tik per agresijos prizmę. Šios veislės (tiek Amerikiečių Stafordšyro terjerų, tiek Stafordšyro bulterjerų) protėviai XIX a. Anglijoje buvo veisiami kryžminant buldogus su dažniausiai baltaisiais anglais terjerais. Tikslas buvo sukurti šunį, kuris turėtų buldogo jėgą ir atkaklumą bei terjero greitį ir aštrų protą.
Deja, pirminė jų paskirtis buvo susijusi su kruvinomis pramogomis – bulių pjudymu ir šunų kovomis. Būtent iš šio laikotarpio kyla terminas „gameness“ (kovinis ryžtas), kuris reiškė šuns gebėjimą tęsti užduotį nepaisant skausmo ar nuovargio. Tačiau čia slypi svarbus niuansas, kurį kritikai dažnai pamiršta: net ir tais žiauriais laikais, koviniai šunys privalėjo būti visiškai lojalūs ir nepavojingi žmonėms. Kovos metu šeimininkai turėdavo plikomis rankomis išskirti įsisiautėjusius šunis, todėl bet kokia agresija, nukreipta į žmogų, buvo laikoma didžiuliu broku, o tokie šunys būdavo nedelsiant brokuojami ir neveisiami.
Laikui bėgant, uždraudus kovas, selekcija pasisuko kita linkme. Veisėjai pradėjo orientuotis į eksterjerą ir stabilų temperamentą. Šiuolaikinis Stafordšyro terjeras yra dešimtmečius trukusios kryptingos atrankos rezultatas, kurios tikslas – sukurti stabilų, drąsų ir be galo žmogų mylintį šunį.
Temperamentas: meilė žmonėms ir energijos užtaisas
Viena ryškiausių Stafordšyro terjerų savybių yra jų begalinis prieraišumas prie šeimininko. Tai nėra šuo, kuris mėgautųsi vienatve kieme ar voljere. Jiems gyvybiškai svarbus nuolatinis kontaktas su žmogumi. Tinkamai auklėtas „stafas“ dažnai elgiasi tarsi didelis kačiukas, bandantis įsitaisyti šeimininkui ant kelių, nepaisant savo nemažo svorio.
Pagrindinės šios veislės charakterio savybės:
- Pasitikėjimas savimi: Tai stabilūs šunys, kurie (jei yra gerai socializuoti) nesibaimina staigių garsų ar naujų aplinkų.
- Aukštas skausmo slenkstis: Tai reiškia, kad jie yra kantrūs su vaikais, kurie netyčia gali stipriau patempti už ausies ar uodegos (nors vaikų ir šunų bendravimas visada turi būti prižiūrimas).
- Noras įtikti: Jie yra lengvai dresuojami, nes labai nori gauti šeimininko pagyrimą, tačiau reikalauja nuoseklumo.
Agresija kitiems gyvūnams vs. agresija žmonėms
Tai yra kritinis skirtumas, kurį būtina suprasti. Dėl savo terjerų prigimties, Stafordšyro terjerai gali būti linkę į agresiją kitiems šunims (ypač tos pačios lyties) ar smulkiems gyvūnams (dėl medžioklės instinkto). Tai yra rūšinė agresija.
Tačiau rūšinė agresija neturi nieko bendro su agresija žmonėms. Veislės standartas griežtai nurodo, kad Stafordšyro terjeras turi būti draugiškas žmonėms. Šuo, kuris rodo nepateisinamą agresiją žmogui, laikomas neatitinkančiu standarto ir dažniausiai tai yra neatsakingo veisimo (pvz., dauginimo be dokumentų) arba netinkamo auklėjimo pasekmė.
Mitai apie „užsirakinančius“ žandikaulius
Vienas dažniausiai girdimų, tačiau moksliškai visiškai nepagrįstų mitų yra teiginys, kad Stafordšyro terjerų žandikauliai turi specialų „užrakinimo“ mechanizmą. Anatominiu požiūriu, šių šunų žandikaulių struktūra niekuo nesiskiria nuo kitų veislių – ar tai būtų pudelis, ar vokiečių aviganis. Jokių fiziologinių mechanizmų, leidžiančių „užrakinti“ nasrus, nėra.
Tai, ką žmonės painioja su „užsirakinimu“, yra tiesiog minėtas terjerų atkaklumas ir didelė žandikaulių jėga. Kai šuo įsikanda, jis instinktyviai nenori paleisti grobio ar žaislo, o stiprūs kramtomieji raumenys leidžia jam išlaikyti sukandimą ilgą laiką. Tai yra valios ir raumenų jėgos, o ne anatomijos klausimas.
Auklėjimas ir socializacija: saugumo garantas
Ar Stafordšyro terjeras gali būti pavojingas? Taip, kaip ir bet kuris kitas didelis ir stiprus šuo. Skirtumas tas, kad dėl savo fizinės jėgos, nevaldomas „stafas“ gali padaryti daugiau žalos nei neauklėtas taksas. Todėl atsakomybė tenka tik šeimininkui.
Sėkmingas šios veislės auginimas remiasi trimis banginiais:
- Ankstyva socializacija: Nuo pat mažens šuniukas turi būti supažindinamas su įvairiais žmonėmis, vaikais, kitais šunimis, garsais ir situacijomis. Tai padeda jam suprasti, kad pasaulis yra saugus ir nereikia gintis.
- Pozityvi dresūra: Griežti, fizinėmis bausmėmis paremti metodai šiai veislei netinka. Jie gali išprovokuoti gynybinę reakciją arba sugriauti pasitikėjimą šeimininku. Geriausiai veikia skatinimas ir aiškios ribos.
- Fizinis ir protinis krūvis: Tai atletiški šunys. Jei jie negaus pakankamai veiklos (bėgiojimo, žaidimų, protinių užduočių), energiją gali nukreipti destruktyviai – baldų graužimui ar lojimui.
Teisinis reglamentavimas ir visuomenės požiūris
Lietuvoje Amerikiečių Stafordšyro terjerai yra įtraukti į pavojingų šunų veislių sąrašą. Tai reiškia tam tikrus papildomus reikalavimus savininkams. Norint laikyti tokį šunį, dažnai reikalaujama:
- Būti pilnamečiu ir neturėti teistumo.
- Išklausyti specialius dresūros kursus.
- Gauti leidimą iš savivaldybės.
- Viešose vietose vedžioti šunį su pavadėliu ir antsnukiu (nors taisyklės gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės ir šuns amžiaus).
Šie apribojimai sukurti siekiant užtikrinti, kad galingi šunys nepatektų į neatsakingų asmenų rankas. Paradoksalu, tačiau statistika rodo, kad daugiausia įkandimų padaro populiariosios, „nepavojingos“ veislės, tiesiog Stafordšyro terjerų incidentai yra labiau viešinami žiniasklaidoje dėl sensacingumo.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar Stafordšyro terjerai tinka šeimoms su vaikais?
Taip, tinkamai socializuoti ir iš veislyno (kurio tėvai yra stabilios psichikos) paimti šunys puikiai sutaria su vaikais. Istoriškai jie net buvo vadinami „auklėmis“ (angl. nanny dogs). Tačiau dėl savo jėgos ir energijos jie gali netyčia pargriauti mažą vaiką, todėl bendravimas visada turi būti stebimas suaugusiųjų.
Ar šie šunys gali gyventi bute?
Taip. Nors jie yra aktyvūs, namuose jie dažniausiai būna ramūs ir mėgsta gulėti ant sofos. Svarbiausia sąlyga – kokybiški pasivaikščiojimai ir aktyvi veikla lauke. Jei šuo iškraunamas fiziškai, buto kvadratūra jam nėra labai svarbi.
Ar tiesa, kad jie nejaučia skausmo?
Ne, tai netiesa. Jie jaučia skausmą taip pat, kaip ir kiti gyvūnai. Tačiau streso ar didelio susijaudinimo būsenoje (pvz., žaidžiant ar ginantis) jie gali ignoruoti skausmą dėl aukšto adrenalino lygio. Tai nereiškia, kad juos galima skriausti ar naudoti griežtas priemones.
Ar tinka Stafordšyro terjeras pirmą kartą šunį auginančiam žmogui?
Tai nėra rekomenduojama, nebent žmogus yra labai pasiryžęs mokytis, lankyti dresūros pamokas ir konsultuotis su profesionalais. Šiai veislei reikalingas užtikrintas lyderis, kuris geba nustatyti taisykles be agresijos.
Tinkamo šeimininko portretas
Galiausiai, sprendžiant, ar Stafordšyro terjeras yra tinkamas augintinis, svarbiausia pažvelgti ne į šunį, o į veidrodį. Ši veislė nėra skirta žmonėms, kurie nori „pikto šuns“ savo ego kėlimui arba sargo, pririšto prie grandinės. Toks požiūris yra tiesiausias kelias į tragediją.
Idealus šios veislės šeimininkas yra aktyvus, subalansuotas ir atsakingas žmogus. Jis supranta, kad turi investuoti laiką ne tik į pasivaikščiojimus, bet ir į nuolatinį ryšio kūrimą su augintiniu. Jis nebijo visuomenės stereotipų, bet gerbia aplinkinių ramybę, todėl jo šuo visada yra kontroliuojamas ir mandagus. Stafordšyro terjeras, patekęs į mylinčias ir tvirtas rankas, tampa ne pavojingu ginklu, o ištikimiausiu draugu, kuris dėl savo šeimos padarytų bet ką. Pavojus slypi ne veislėje, o pavadėlio kitame gale – žmogaus nemokšiškume arba atsakomybės stokoje.
