Nors Lietuva Europos Sąjungoje dažnai pristatoma kaip viena iš lyderių pagal depozito sistemos efektyvumą, konteinerinė pakuočių surinkimo sistema vis dar kelia nemenkų galvosūkių gyventojams. Atrodytų, taisyklės aiškios: popierius – į mėlyną, plastikas – į geltoną, stiklas – į žalią. Tačiau atliekų tvarkymo centruose kasdien susiduriama su tonomis netinkamai išrūšiuotų atliekų, kurios ne tik apsunkina perdirbimo procesą, bet ir neretai sugadina kokybiškas žaliavas. Aplinkosaugos ekspertai ir atliekų tvarkytojai pastebi, kad didžiausia problema yra ne gyventojų nenoras rūšiuoti, o klaidingi įsitikinimai bei informacijos trūkumas apie specifines pakuotes. Norint, kad jūsų pastangos nenueitų veltui, būtina giliau pažvelgti į tai, kas iš tiesų vyksta su mūsų išmetamomis pakuotėmis ir kokios klaidos yra pačios brangiausios gamtai.
Kodėl „gerų norų“ rūšiavimas gali būti žalingas?
Vienas dažniausių reiškinių, su kuriais susiduria atliekų tvarkytojai, yra vadinamasis „tikėjimo rūšiavimas“ (angl. wish-cycling). Tai situacija, kai gyventojas, laikydamas rankoje neaiškios sudėties pakuotę, įmeta ją į rūšiavimo konteinerį tikėdamasis, kad „galbūt ją perdirbs“. Nors intencija yra pagirtina, pasekmės dažnai būna priešingos. Pavyzdžiui, į popieriaus konteinerį įmestas riebaluotas picų pakelis ar į stiklo konteinerį patekusi keramikinė lėkštė gali užteršti visą atliekų partiją.
Perdirbimo gamyklose procesai yra griežtai standartizuoti. Jei žaliavoje atsiranda priemaišų, kurios lydosi skirtingoje temperatūroje arba reaguoja su cheminėmis medžiagomis kitaip nei tikėtasi, gauta antrinė žaliava tampa nekokybiška. Todėl ekspertai vadovaujasi paprasta taisykle: jei tikrai nežinote, ar pakuotė perdirbama, ir nerandate informacijos, geriau ją mesti į mišrių atliekų konteinerį. Tačiau dar geriau – išmokti atpažinti dažniausiai pasitaikančius „spąstus“.
Plastiko konteineris: ne viskas auksas, kas plastiku žiba
Geltonasis konteineris yra bene labiausiai apkrautas ir daugiausiai klausimų keliantis rūšiavimo taškas. Į jį metame ne tik plastiką, bet ir metalą bei kombinuotas pakuotes (Tetra Pak). Tačiau būtent čia daroma daugiausiai klaidų.
Traškučių pakeliai ir blizgios pakuotės
Daugelis traškučių, kavos ar saldainių pakuočių iš vidaus yra padengtos sidabro spalvos sluoksniu. Tai dažniausiai yra daugiasluoksnis plastikas su aliuminio dulkių sluoksniu arba metalizuota plėvelė. Nors technologijos tobulėja, didžioji dalis šių pakuočių yra sunkiai perdirbamos, nes atskirti sluoksnius yra brangu ir sudėtinga. Visgi, Lietuvoje galioja taisyklė: visas pakuotes (įskaitant ir šias) mesti į geltonąjį konteinerį. Rūšiavimo centruose jos bus atskirtos. Jei jos netinkamos perdirbimui, jos bus panaudotos energijai gauti (sudegintos), kas yra geriau nei sąvartynas.
Plastikiniai žaislai ir buities daiktai
Svarbu suprasti, kad geltonasis konteineris yra skirtas pakuotėms. Sulūžęs plastikinis žaislas, dantų šepetėlis, kasetė ar plastikinis indas nuo grietinės – tai skirtingi dalykai. Žaislai ir buities apyvokos daiktai dažnai gaminami iš kieto plastiko mišinių, kurie netinka pakuočių perdirbimo linijoms. Tokius daiktus reikėtų vežti į stambiagabaričių atliekų aikšteles arba mesti į mišrių atliekų konteinerį, jei jie smulkūs.
Ar reikia plauti indelius?
Tai – amžina diskusija. Ekspertai teigia, kad fanatiškai plauti pakuočių su indų plovikliu ir karštu vandeniu nereikia, nes taip eikvojami vandens resursai, o tai mažina ekologinę naudą. Tačiau pakuotės turi būti tuščios ir be maisto likučių. Jogurto indelį ar majonezo buteliuką užtenka praskalauti drungnu vandeniu ar išvalyti servetėle. Jei pakuotė bus pilna maisto likučių, ji gali užteršti kitas švarias pakuotes (ypač popierių, jei konteineriai stovi greta ar atliekos sumaišomos šiukšliavežėje), be to, ji skleis nemalonų kvapą ir privilios kenkėjus.
Popieriaus rūšiavimo niuansai: riebalai yra priešas
Mėlynasis konteineris atrodo paprasčiausias, tačiau ir čia slypi niuansų, kurie gali sugadinti perdirbimo procesą. Popieriaus perdirbimas remiasi plaušo atskyrimu vandenyje. Riebalai šį procesą visiškai sutrikdo.
- Picų dėžės: Jei dėžė sutepta riebalais ar sūriu, ji nebegali būti perdirbama. Tokią dėžę geriausia plėšyti: švarų dangtį mesti į popieriaus konteinerį, o riebaluotą dugną – į mišrių atliekų.
- Pirkinių čekiai: Tai viena dažniausių klaidų. Čekiai dažniausiai spausdinami ant terminio popieriaus, kurio sudėtyje yra bisfenolio A (BPA) ar kitų cheminių medžiagų. Jos neturėtų patekti į bendrą popieriaus masę, ypač jei iš jos vėliau gaminamas tualetinis popierius ar servetėlės. Čekius meskite į mišrias atliekas.
- Panaudotos servetėlės ir popieriniai rankšluosčiai: Nors tai popierius, jis jau yra nešvarus ir jo plaušas dažniausiai per trumpas dar vienam perdirbimo ciklui. Be to, higieninis popierius gali platinti bakterijas. Jų vieta – mišriose atliekose arba, jei jie natūralūs ir neriebaluoti, komposto konteineryje.
Stiklas: keramika ir veidrodžiai – griežtas „ne“
Stiklo atliekos yra vienos dėkingiausių perdirbimui, nes stiklą galima perdirbti neribotą kiekį kartų neprarandant jo savybių. Tačiau žaliasis konteineris turi savo mirtinų priešų.
Didžiausia klaida – keramikos, krištolo ar porceliano šukių metimas į stiklo konteinerį. Keramika ir porcelianas lydosi gerokai aukštesnėje temperatūroje nei paprastas pakuočių stiklas. Patekusios į lydymo krosnį, šios dalelės neišsilydo ir lieka stiklo masėje kaip intarpai, dėl kurių nauji gaminiai tampa brokuoti ir trapūs. Krištolas, savo ruožtu, dažnai turi švino priemaišų, kurios yra nepageidaujamos standartiniame stiklo gamybos procese.
Taip pat į stiklo konteinerį negalima mesti automobilių stiklų, armuoto stiklo ar veidrodžių. Veidrodžiai turi atspindintį sluoksnį, kuris netinka perdirbimui. Stiklo konteineris skirtas tik buteliams ir stiklainiams.
Kombinuotos pakuotės ir „Tetra Pak“
Sultys, pienas ir kiti gėrimai dažnai pilstomi į kartonines pakuotes, kurios iš vidaus padengtos folija ir plastiku. Nors jos vadinamos „kartoninėmis“, mesti jas į popieriaus konteinerį yra klaida. Lietuvoje tokios pakuotės (pavyzdžiui, „Tetra Pak“) turi keliauti į plastiko (geltonąjį) konteinerį.
Šios pakuotės yra sudarytos iš kelių sluoksnių: popieriaus (apie 75 proc.), polietileno (apie 20 proc.) ir aliuminio folijos (apie 5 proc.). Specializuotose gamyklose šie sluoksniai atskiriami hidraulinio plakimo būdu. Popieriaus plaušas panaudojamas kartono gamybai, o plastikas ir aliuminis gali būti perdirbami į granules ar naudojami energijai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie rūšiavimą
Net ir patyrusiems rūšiuotojams kyla specifinių klausimų. Štai ekspertų atsakymai į dažniausiai pasitaikančias dilemas.
Klausimas: Ar reikia nulupti etiketes nuo butelių ir stiklainių?
Atsakymas: Dažniausiai to daryti nebūtina. Perdirbimo proceso metu etiketės sudega arba yra pašalinamos plovimo stadijoje. Žinoma, jei etiketė (pvz., plastikinė „kojinė“ ant buteliuko) lengvai nusimauna, ją nuėmus ir įmetus atskirai procesas palengvėja, bet tai nėra privaloma.
Klausimas: Kur mesti aerozolinius flakonus (nuo plaukų lako, dezodoranto)?
Atsakymas: Jei flakonas yra visiškai tuščias ir jame nebuvo pavojingų cheminių medžiagų (pvz., dažų), jį galima mesti į geltonąjį (plastiko/metalo) konteinerį. Jei flakone liko slėgio arba turinio, geriau jį pristatyti į stambiagabaričių atliekų aikštelę kaip pavojingą atlieką, kad nekiltų sprogimo pavojus presuojant atliekas.
Klausimas: Ar reikia atsukti kamštelius prieš išmetant butelius?
Atsakymas: Plastikinius butelius rekomenduojama suspausti ir užsukti kamštelį. Taip butelis užima mažiau vietos konteineryje ir šiukšliavežėje, o kamštelis nepasimeta rūšiavimo linijoje (smulkūs objektai dažnai iškrenta pro sietus). Stiklo tarą geriausia išmesti be kamštelių, o metalinius dangtelius mesti į geltonąjį konteinerį, tačiau didelės žalos nebus, jei dangtelis liks ant stiklainio.
Klausimas: Kur mesti putplastį?
Atsakymas: Maži putplasčio kiekiai (pvz., nuo maisto pakuočių) gali keliauti į plastiko konteinerį. Tačiau dideli putplasčio luitai, likę nuo buitinės technikos išpakavimo ar statybų, turėtų būti vežami į didelių gabaritų atliekų aikšteles. Putplastis labai trupa ir gali užteršti kitas atliekas, todėl didelių kiekių į bendrus konteinerius geriau nemesti.
Klausimas: Dantų pastos tūbelės – plastikas ar ne?
Atsakymas: Dauguma dantų pastos tūbelių yra kombinuota pakuotė (plastikas su aliuminiu viduje) ir yra sunkiai perdirbamos. Be to, jos dažnai būna su pastos likučiais. Daugelyje savivaldybių jas rekomenduojama mesti į mišrias atliekas, nebent ant pakuotės aiškiai nurodyta, kad ji pagaminta iš monoplastiko ir yra perdirbama.
Pavojingos atliekos, kurios dažnai patenka į rūšiavimo konteinerius
Viena pavojingiausių klaidų – elektronikos, baterijų ir medicininių atliekų metimas į pakuočių konteinerius. Baterijos, patekusios į rūšiavimo linijas, gali būti pažeistos ir sukelti gaisrą. Ličio jonų baterijų gaisrai atliekų tvarkymo centruose tampa vis dažnesne problema visame pasaulyje.
Elektroninės cigaretės yra dar viena opi problema. Jos dažnai išmetamos į plastiko konteinerius, nors jose yra ir baterija, ir kaitinimo elementas, ir plastiko, ir skysčio likučių. Tokios atliekos privalo būti atiduodamos į elektronikos surinkimo punktus, esančius prekybos centruose.
Medicinines atliekas, tokias kaip švirkštai, panaudoti pleistrai ar vaistų pakuotės su vaistais, griežtai draudžiama mesti į rūšiavimo konteinerius dėl biologinės taršos pavojaus darbuotojams, kurie rankiniu būdu perrūšiuoja atliekas.
Bioplastiko ir kompostuojamų pakuočių iššūkis
Tobulėjant technologijoms, rinkoje vis dažniau pasirodo pakuotės su užrašais „Biodegradable“ (biologiškai skaidus) arba „Compostable“ (kompostuojamas). Nors tai skamba ekologiškai, šios pakuotės sukelia naujų iššūkių esamai atliekų tvarkymo sistemai ir dažnai tampa gyventojų klaidų šaltiniu.
Svarbu atskirti pramoniniu būdu kompostuojamą plastiką nuo to, kuris suyra namų komposto dėžėje. Dauguma „bioplastiko“ pakuočių (pavyzdžiui, pagamintų iš PLA – polilaktido) reikalauja specifinių sąlygų: aukštos temperatūros (virš 50°C) ir tam tikro drėgmės lygio, kurios pasiekiamos tik pramoniniuose kompostavimo įrenginiuose. Jei tokia pakuotė patenka į gamtą ar paprastą namų kompostą, ji gali nesuirti dešimtmečius.
Dar didesnė problema kyla, kai bioplastikas patenka į geltonąjį plastiko konteinerį. Įprasto plastiko (PET, HDPE) perdirbimo procese bioplastikas veikia kaip teršalas. Jis lydosi kitoje temperatūroje ir gali sugadinti visą perdirbamo plastiko partiją, sumažindamas jos kokybę. Todėl, jei ant pakuotės nėra aiškaus nurodymo mesti ją į plastiko konteinerį, o ji pažymėta kaip kompostuojama, Lietuvoje saugiausia ją mesti į mišrių atliekų konteinerį (deginimui) arba, jei turite specialias sąlygas, į pramoniniam kompostavimui skirtą srautą, jei jūsų savivaldybė tokį užtikrina. Ateityje, tobulėjant infrastruktūrai, maisto atliekų (rudieji) konteineriai gali tapti tinkama vieta tokioms pakuotėms, tačiau kol kas būtina atidžiai sekti vietinius atliekų tvarkytojų nurodymus.
