Suaugusiesiems žaidimas dažnai atrodo kaip paprasčiausias laisvalaikis, tačiau vaikui tai yra vienas svarbiausių būdų pažinti pasaulį. Žaisdamas jis ne tik smagiai leidžia laiką, bet ir mokosi bendrauti, spręsti problemas, reikšti emocijas, priimti sprendimus bei suprasti aplinką. Dėl šios priežasties ikimokykliniame amžiuje žaidimui skiriamas laikas yra reikšminga kasdienybės dalis.
Paprastas vaidmenų žaidimas gali lavinti daugybę skirtingų gebėjimų. Kai vaikai žaidžia parduotuvę, namus, gydytojus, keliautojus ar kuria savo išgalvotą pasaulį, jiems tenka tartis tarpusavyje, pasiskirstyti vaidmenimis ir reaguoti į netikėtas situacijas. Tokiu būdu natūraliai lavėja kalbiniai ir socialiniai įgūdžiai, vaizduotė bei gebėjimas bendradarbiauti. Vaikas taip pat mokosi išklausyti kitus ir aiškiau išreikšti savo norus.
Ne mažiau vertingas savarankiškas žaidimas. Vaikui nebūtina kiekvieną minutę pasiūlyti suplanuotos užduoties. Turėdamas laisvės pats sugalvoti veiklą, jis gali mokytis priimti sprendimus, eksperimentuoti ir ieškoti skirtingų problemų sprendimo būdų. Net paprastas konstravimas iš kaladėlių gali pareikalauti kantrybės, susikaupimo, erdvinio mąstymo ir kūrybiškumo. Nepavykus pastatyti norimo statinio, tenka bandyti dar kartą, todėl kartu ugdomas atkaklumas.
Žaidimo reikšmė pastebima ir ikimokyklinio ugdymo aplinkoje. Privatūs vaikų darželiai Vilniuje bei kitos ugdymo įstaigos gali derinti organizuotas veiklas su laiku, skirtu vaikų iniciatyvai. Kai dienotvarkėje yra vietos ne tik suplanuotiems užsiėmimams, bet ir laisvam žaidimui, vaikai gauna galimybę patys pasirinkti veiklą, kurti jos taisykles ir mokytis bendrauti su kitais.
Ypatingą vietą vaikystėje užima žaidimai lauke. Gamtoje ar kieme aplinka nuolat keičiasi, todėl atsiranda daug progų stebėti, klausti ir eksperimentuoti. Smėlis, vanduo, lapai, akmenukai ar sniegas gali tapti žaidimo priemonėmis. Tuo pačiu metu aktyvus judėjimas padeda lavinti koordinaciją, pusiausvyrą ir kitus fizinius gebėjimus.
Svarbus ir suaugusiojo vaidmuo. Pedagogui ar tėvams nebūtina vadovauti kiekvienam žaidimo etapui. Kartais naudingiau stebėti, užduoti klausimą, pasiūlyti naują priemonę ar padėti vaikams susitarti kilus nesutarimui. Taip išsaugoma vaiko iniciatyva, tačiau kartu suteikiamas reikalingas palaikymas.
Žaidimas taip pat leidžia vaikams saugioje aplinkoje susidurti su įvairiomis emocijomis. Laimėjimas, nesėkmė, laukimas savo eilės ar nesutarimas su draugu tampa mažomis kasdienėmis patirtimis, per kurias palaipsniui mokomasi valdyti emocijas.
Todėl žaidimas vaikystėje nėra tik pertrauka tarp rimtesnių veiklų. Tai natūrali mokymosi forma, kurioje susijungia judėjimas, bendravimas, kūryba, emocinis vystymasis ir pasaulio pažinimas.
