Daugelis kačių šeimininkų gyvena įsitikinę, kad jei jų augintinis niekada neišeina į lauką, jam negresia jokie pavojai. Juk namai – tai saugi tvirtovė, kurioje nėra sergančių gyvūnų, purvo ar agresyvios aplinkos. Deja, veterinarijos gydytojai nuolat susiduria su skaudžia realybe, kai ant apžiūros stalo atsiduria sunkiai sergantys, niekada lauke nebuvę katinai. Šeimininkų nuostaba būna didžiulė, o klausimas visada tas pats: „Kaip tai galėjo nutikti?“ Tiesa yra ta, kad nors namuose gyvenančios katės išvengia automobilių ar plėšrūnų pavojaus, virusai ir bakterijos nepripažįsta sienų ar uždarytų durų. Mikroskopiniai ligų sukėlėjai į jūsų namus gali patekti pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais keliais, todėl skiepai išlieka vienintele patikima apsauga net ir tiems murkliams, kurie pasaulį stebi tik pro stiklo langą.
Nematomi priešai, kuriuos parsinešate patys
Vienas didžiausių mitų yra manymas, kad katė privalo turėti tiesioginio kontakto su sergančiu gyvūnu, kad užsikrėstų. Nors tiesioginis kontaktas yra dažnas užsikrėtimo būdas, daugelis pavojingiausių kačių virusų yra itin atsparūs aplinkos poveikiui ir plinta netiesioginiu būdu.
Pagrindinis infekcijų šaltinis naminėms katėms dažniausiai yra patys šeimininkai. Apsvarstykite šiuos kelius, kuriais virusai patenka į jūsų namus:
- Avalynė ir drabužiai: Jūs vaikštote gatvėmis, parkais ar daugiabučių laiptinėmis, kur galėjo praeiti serganti benamė katė. Jos išmatos, šlapimas ar seilės gali būti mikroskopiniais kiekiais likę ant šaligatvio ar žolės. Parsinešę šiuos patogenus ant batų padų, jūs įnešate juos į savo prieškambarį – vietą, kurią katės dažnai mėgsta tyrinėti.
- Rankos: Jei lauke paglostėte svetimą katę, kuri atrodo sveika, bet yra viruso nešiotoja, ir grįžę namo nenusiplovę rankų palietėte savo augintinį, perdavimo rizika tampa reali.
- Kiti daiktai: Pirkinių krepšiai, lagaminai ar net dviračio padangos gali tapti vadinamaisiais fomitais – objektais, pernešančiais infekcijas.
Ypač didelį pavojų kelia atsparūs virusai, tokie kaip panleukopenijos sukėlėjas (parvovirusas), kuris aplinkoje gali išgyventi iki vienerių metų ir yra atsparus daugumai buitinių dezinfekavimo priemonių.
Nuo kokių ligų būtina skiepyti namines kates?
Veterinarijos praktikoje išskiriamos vadinamosios „bazinės“ arba pagrindinės vakcinos, kurios rekomenduojamos visoms katėms, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo. Šios ligos pasižymi dideliu paplitimu ir, deja, dažnai sukelia sunkias komplikacijas ar net mirtį.
Panleukopenija (Kačių maras)
Tai viena pavojingiausių virusinių ligų. Ji pažeidžia greitai besidalijančias ląsteles, ypač žarnyne ir kaulų čiulpuose. Susirgusi katė kenčia nuo stipraus vėmimo, viduriavimo (dažnai su krauju), staigaus svorio kritimo ir dehidratacijos. Kadangi virusas naikina baltuosius kraujo kūnelius, imuninė sistema tampa bejėgė. Mirtingumas nuo šios ligos, ypač tarp neskiepytų kačiukų, yra itin didelis. Kaip minėta anksčiau, šį virusą lengva parsinešti ant batų, todėl tai yra liga Nr. 1, nuo kurios būtina saugoti kambarines kates.
Kačių rinotracheitas (Herpes virusas) ir Kaliciviroze
Šios dvi ligos dažnai vadinamos bendru „kačių gripo“ terminu. Nors suaugusioms, stiprioms katėms jos gali pasireikšti lengviau, silpnesniems gyvūnams jos sukelia rimtų kančių.
- Herpes virusas: Sukelia viršutinių kvėpavimo takų uždegimą, konjunktyvitą (akių uždegimą), čiaudulį. Negydomas gali lemti lėtines akių problemas ar net aklumą.
- Kalicivirusas: Be kvėpavimo takų simptomų, šis virusas dažnai sukelia skausmingas opas burnoje, ant liežuvio, dantenų, kartais pažeidžia sąnarius (katė gali pradėti šlubuoti).
„Kačių gripas“ plinta oro lašeliniu būdu. Jei gyvenate pirmame aukšte arba jūsų katė mėgsta sėdėti prie atviro lango su tinkleliu, pro kurį gali „pabendrauti“ su lauko katinu, užsikrėtimo rizika išauga.
Pasiutligė
Nors pasiutligės skiepas dažnai suvokiamas kaip būtinas tik lauko gyvūnams, daugelyje šalių jis yra privalomas teisiškai visiems augintiniams. Pasiutligė yra mirtina ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms. Net ir naminė katė gali netyčia pasprukti pro duris arba į namus (ypač nuosavus ar sodybas) gali įskristi užsikrėtęs šikšnosparnis ar įbėgti graužikas. Rizika maža, tačiau pasekmės – fatališkos.
Imuninė sistema ir gyvenimas uždaroje erdvėje
Egzistuoja paradoksas, apie kurį šeimininkai retai susimąsto. Lauke gyvenančios katės nuolat susiduria su įvairiais mikroorganizmais mažomis dozėmis, todėl jų imuninė sistema yra nuolat „treniruojama“. Tuo tarpu naminės katės gyvena sterilesnėje aplinkoje. Jų imuninė sistema gali būti ne tokia budri.
Kai tokia „šiltnamio“ sąlygomis gyvenanti katė staiga susiduria su stipriu virusu (pavyzdžiui, po apsilankymo veterinarijos klinikoje, kur ore gali tvyroti sergančių gyvūnų išskirti patogenai, arba jei į namus laikinai priimamas kitas gyvūnas), jos organizmas gali sureaguoti daug audringiau ir sunkiau nei lauko katės. Vakcinacija veikia kaip saugi treniruotė – ji supažindina organizmą su virusu ir paruošia antikūnus, nesukeldama pačios ligos.
Kaip atrodo skiepijimo kalendorius?
Norint užtikrinti tinkamą apsaugą, neužtenka katę paskiepyti vieną kartą gyvenime. Imunitetas laikui bėgant silpsta, todėl reikalinga revakcinacija. Standartinė schema dažniausiai atrodo taip (tačiau visada pasitarkite su savo veterinaru, nes protokolai gali kisti priklausomai nuo vakcinos gamintojo):
- Pirmasis skiepas: Atliekamas 8–9 savaičių amžiaus kačiukams. Skiepijama nuo panleukopenijos, herpeso ir kalicivirozės.
- Antrasis skiepas: Kartojamas po 3–4 savaičių (maždaug 12 savaičių amžiaus). Tai būtina, nes kačiuko organizme dar gali būti likę motinos antikūnų, kurie gali blokuoti pirmosios vakcinos veikimą.
- Pasiutligė: Dažniausiai skiepijama kartu su antruoju skiepu arba kiek vėliau, priklausomai nuo taisyklių ir katės būklės.
- Metinė revakcinacija: Praėjus metams po paskutinio kačiuko skiepo, atliekama revakcinacija („boosteris”).
- Suaugusių kačių skiepijimas: Vėliau skiepijimo dažnis gali kisti. Pavyzdžiui, nuo panleukopenijos dažnai rekomenduojama skiepyti kas 3 metus, o nuo kvėpavimo takų ligų (herpeso, kalicivirozės) rizikos grupės katėms gali reikėti kasmetinio skiepo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Veterinarai dažnai girdi tuos pačius klausimus iš susirūpinusių šeimininkų. Štai atsakymai į aktualiausius iš jų:
Ar skiepai turi šalutinį poveikį?
Kaip ir bet koks medicininis preparatas, vakcinos gali turėti šalutinį poveikį, tačiau jis dažniausiai būna lengvas ir trumpalaikis. Katė gali tapti vangesnė, šiek tiek pakilti temperatūra, sumažėti apetitas vienai dienai. Dūrio vietoje gali susidaryti nedidelis guzelis, kuris išnyksta per kelias savaites. Sunkios alerginės reakcijos (anafilaksija) pasitaiko itin retai, tačiau dėl to rekomenduojama po skiepo 15–20 minučių pabūti klinikoje.
Mano katė jau sena, ar vis dar reikia ją skiepyti?
Taip. Nors vyresnės katės gali turėti sukauptą imunitetą, senstant imuninė sistema silpsta (imunosenescencija), todėl jos tampa imlesnės infekcijoms ir sunkiau jas pakelia. Veterinaras gali pakoreguoti skiepijimo planą, atsižvelgdamas į katės amžių ir gretutines ligas, tačiau visiškai nutraukti vakcinacijos nerekomenduojama.
Ar reikia skiepyti katę, jei ji serga lėtine liga?
Tai priklauso nuo ligos. Jei katė serga lėtine inkstų liga ar diabetu, stabilios būklės metu skiepyti dažniausiai galima ir reikia, nes užsikrėtimas virusu tokią katę gali pražudyti greičiau nei sveiką. Tačiau jei katė ūmiai serga, karščiuoja ar jos imunitetas stipriai nusilpęs, skiepijimą veterinaras atidės, kol gyvūnas pasveiks.
Ką daryti, jei praleidau skiepą?
Nieko baisaus, tačiau svarbu kuo greičiau susisiekti su veterinarijos klinika. Jei vėluojate kelis mėnesius, paprastai užtenka vieno skiepo imunitetui atnaujinti. Jei praėjo keleri metai, gali tekti kartoti pradinį kursą (du skiepus su pertrauka), kad organizmas vėl gamintų pakankamai antikūnų.
Finansinė ir emocinė ligų kaina
Svarstant apie skiepų būtinybę, dažnai susiduriama su finansiniu aspektu. Kai kurie šeimininkai mano, kad skiepai yra nereikalingos išlaidos, ypač jei katė atrodo sveika ir tūno namuose. Tačiau prevencija visada yra pigesnė už gydymą. Vieno skiepo kaina yra nepalyginamai mažesnė nei savaitę trunkantis intensyvus gydymas stacionare, lašelinės, kraujo tyrimai ir vaistai, reikalingi kovojant su panleukopenija ar sunkiomis kačių gripo komplikacijomis.
Be finansinės pusės, yra ir emocinė našta. Matyti savo mylimą augintinį kenčiantį, dstantį ar merdintį nuo ligos, kurios buvo galima lengvai išvengti, yra traumuojanti patirtis bet kuriam šeimininkui. Skiepai nesuteikia 100% garantijos, kad gyvūnas niekada nesusirgs (pavyzdžiui, kačių gripo atveju), tačiau jie drastiškai sumažina ligos sunkumą ir komplikacijų riziką. Tai tarsi saugos diržas automobilyje – jis negarantuoja, kad avarija neįvyks, bet smarkiai padidina šansus išgyventi.
Atsakingas šeimininkas supranta, kad rūpestis gyvūnu neapsiriboja tik maistu ir glostymu. Profilaktika yra meilės išraiška. Net jei jūsų katė yra tikra namisėda ir karalienė ant sofos, ji nusipelno geriausios apsaugos nuo nematomų pavojų, kuriuos į jos karalystę galite netyčia įnešti jūs patys. Reguliarus apsilankymas pas veterinarą skiepams taip pat yra puiki proga bendrai sveikatos apžiūrai, leidžiančiai laiku pastebėti kitas problemas ir užtikrinti ilgą bei laimingą jūsų augintinio gyvenimą.
