Daugelis iš mūsų yra susidūrę su situacija, kai nugaros skausmas, migrena ar sąnarių uždegimas tampa nepakeliami, o namų vaistinėlėje esančios tabletės atrodo neveiksmingos. Tokiais atvejais dažnas pacientas kreipiasi į gydymo įstaigą su vieninteliu prašymu – paskirti „leidžiamų vaistų“, nes visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad injekcijos yra kur kas stipresnės, veiksmingesnės ir saugesnės skrandžiui nei geriamieji medikamentai. Tačiau medicinos mokslas ir farmakologija į šį klausimą žiūri kiek kitaip. Gydytojai pabrėžia, kad šis populiarus mitas neretai lemia ne tik nereikalingas procedūras, bet ir papildomą riziką sveikatai, kurios būtų galima išvengti tiesiog pasirinkus tinkamą geriamąjį vaistą.
Kaip vaistai patenka į mūsų organizmą: farmakokinetikos pagrindai
Norint suprasti, kodėl leidžiami vaistai nėra stebuklinga panacėja, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip veikia vaistų pasisavinimas. Kai išgeriate tabletę, ji turi nukeliauti ilgą kelią: pirmiausia patenka į skrandį, tada į žarnyną, iš kurio rezorbuojasi į kraujotaką. Kraujas su vaisto veikliosiomis medžiagomis pirmiausia keliauja per kepenis – tai vadinama pirmojo pasažo efektu. Kepenys dalį vaisto suskaido dar prieš jam pasiekiant skaudamą vietą.
Tuo tarpu leidžiami vaistai (kalbant apie dažniausiai poliklinikose atliekamas injekcijas į raumenis) aplenkia pirminį virškinimo traktą. Iš raumens audinio vaistas rezorbuojasi tiesiai į kraują. Tačiau čia slypi esminė detalė: šiuolaikinės farmacinės technologijos pažengė tiek, kad daugelio nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU), tokių kaip diklofenakas, ibuprofenas ar ketorolakas, biologinis prieinamumas išgėrus tabletę yra itin aukštas – siekia nuo 80 iki 100 procentų.
Tai reiškia, kad jei išgersite tą pačią dozę vaisto, kuri būtų suleista, į jūsų kraują pateks beveik toks pat kiekis veikliosios medžiagos. Skirtumas tėra laikas: injekcija į raumenis maksimalią koncentraciją kraujyje pasiekia per maždaug 20–30 minučių, o tabletė – per 45–60 minučių. Ar šis pusvalandžio skirtumas vertas invazinės procedūros, priklauso nuo klinikinės situacijos, tačiau lėtinio skausmo atveju tai dažniausiai neturi jokios reikšmės.
Didysis mitas apie skrandžio apsaugą
Vienas dažniausių argumentų, kurį gydytojai girdi iš pacientų, prašančių injekcijų, skamba taip: „Mano skrandis jautrus, aš negaliu gerti tablečių, todėl man reikia leidžiamų vaistų.“ Deja, tai yra vienas pavojingiausių klaidų medicinoje.
Svarbu suprasti, kad vaistai nuo skausmo ir uždegimo (NVNU) skrandį žaloja ne tiesiogiai dirgindami gleivinę (nors tai turi šiokią tokią reikšmę), bet sisteminiu būdu. Šie vaistai veikia slopindami fermentus (ciklooksigenazes), kurie yra atsakingi ne tik už skausmo ir uždegimo signalus, bet ir už apsauginio gleivių sluoksnio gamybą skrandyje.
Kai vaistas patenka į jūsų kraujotaką – nesvarbu, ar jis buvo nurytas, ar suleistas į raumenį, ar į veną – jis vienodai blokuoja šių apsauginių medžiagų gamybą. Todėl:
- Leidžiami vaistai lygiai taip pat gali sukelti skrandžio opas, kaip ir tabletės.
- Kraujavimas iš virškinamojo trakto yra reali rizika net ir tiems, kurie vartoja tik injekcijas.
- „Apsaugoti skrandį“ renkantis adatas vietoje tablečių yra savęs apgaulė.
Psichologinis veiksnys ir placebo efektas
Kodėl tuomet tiek daug žmonių prisiekia, kad po „blokados“ ar paprastos injekcijos jiems palengvėjo žaibiškai, o tabletės neveikė? Čia įsijungia galingi psichologiniai mechanizmai ir placebo efektas. Medicininė procedūra, prisilietimas, pasiruošimas injekcijai, aštrus dūrio pojūtis – visa tai smegenims siunčia stiprų signalą, kad „gydymas prasidėjo“. Tai vadinama ritualo efektu.
Be to, skausmas, sukeliamas pačios injekcijos metu, gali trumpam aktyvuoti organizmo vidinę nuskausminimo sistemą (išskiriami endorfinai), kas sukuria laikiną palengvėjimo jausmą. Tačiau klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje geriamųjų vaistų efektyvumas gydant nugaros skausmus ar radikulopatijas niekuo nenusileidžia injekcijoms į raumenis.
Injekcijų rizika, apie kurią dažnai nutylima
Kiekviena intervencija į žmogaus kūną turi savo kainą ir riziką. Rinkdamiesi injekcijas vietoje tablečių, pacientai dažnai neįvertina galimų komplikacijų, kurios, nors ir nedažnos, gali būti labai rimtos. Tabletės vartojimas yra saugus procesas, kurį bet kada galima nutraukti, tuo tarpu suleidus vaistą, proceso atgal pasukti nebegalima.
Dažniausios injekcijų į raumenis komplikacijos:
- Abscesai ir infekcijos: Net ir laikantis sterilumo reikalavimų, dūrio vietoje gali susiformuoti pūlinys (abscesas), kuriam gydyti prireiks chirurginės intervencijos ir antibiotikų.
- Nervų pažeidimai: Netaisyklingai atlikta injekcija į sėdmenis gali pažeisti sėdimąjį nervą. Tai gali sukelti ilgalaikį kojos tirpimą, skausmą ar net pėdos paralyžių.
- Raumens fibrozė: Dažnas vaistų leidimas į tą pačią vietą sukelia raumeninio audinio randėjimą ir sukietėjimą, todėl ateityje vaistų pasisavinimas iš tos vietos gali sutrikti.
- Alerginės reakcijos: Jei pacientas yra alergiškas vaistui, suleidus jį injekcijos būdu, anafilaksinė reakcija (šokas) vystosi žaibiškai ir yra pavojingesnė gyvybei nei išgėrus tabletę, nes visa dozė į kraują patenka greičiau.
Kada injekcijos iš tiesų yra būtinos?
Žinoma, negalima teigti, kad leidžiami vaistai yra nereikalingi. Yra specifinių situacijų, kai gydytojas privalo rinktis parenterinį (apeinantį virškinimo traktą) vaistų skyrimo būdą. Tai nėra paciento užgaida, o medicininė būtinybė.
Injekcijos yra pirmo pasirinkimo metodas šiais atvejais:
- Pacientas vemia arba negali ryti: Esant stipriam pykinimui, tabletė bus tiesiog išvemta ir nespės suveikti.
- Nesąmoninga būklė: Skubios pagalbos skyriuose, reanimacijoje.
- Ūmus, itin stiprus skausmas (pvz., inkstų kolika): Tokiu atveju dažnai naudojamas intraveninis (į veną) vaistų leidimas, kad efektas būtų pasiektas per 1-2 minutes.
- Sutrikęs pasisavinimas: Jei pacientas serga tam tikromis žarnyno ligomis, dėl kurių vaistai nėra rezorbuojami.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar tiesa, kad leidžiami B grupės vitaminai veikia geriau nei geriami?
Daugelis tyrimų rodo, kad didelės geriamųjų B grupės vitaminų dozės yra lygiai taip pat efektyvios kaip ir injekcijos, gydant daugumą nervų sistemos sutrikimų, nebent pacientas turi specifinį įsisavinimo sutrikimą (pvz., trūksta vidinio faktoriaus skrandyje vitamino B12 atveju). Profilaktikai ar lengvam gydymui tabletės yra visiškai pakankamos.
Ar galiu pats susileisti vaistus namuose?
Gydytojai griežtai nerekomenduoja patiems ar prašyti kaimynų atlikti injekcijų. Netaisyklinga dūrio vieta, nesterilios sąlygos ar neteisingas vaisto suleidimo greitis gali baigtis rimtomis komplikacijomis. Injekcijos yra medicininė procedūra, kurią turi atlikti kvalifikuotas slaugytojas ar gydytojas.
Kiek laiko veikia leidžiami vaistai lyginant su tabletėmis?
Veikimo trukmė dažniausiai priklauso nuo veikliosios medžiagos skilimo pusperiodžio, o ne nuo įvedimo būdo. Tiek tabletė, tiek injekcija dažniausiai veikia panašų laiką (pvz., 4–8 valandas), todėl klaidinga manyti, kad „suleidus vaistus“ skausmo nebus visą parą, jei vaisto instrukcijoje nurodyta kitaip.
Rekomendacijos ir šiuolaikinis požiūris į skausmo gydymą
Šiuolaikinė medicina vadovaujasi įrodymais, o ne tradicijomis. Pasaulinės sveikatos organizacijos ir skausmo klinikų gairės aiškiai nurodo, kad invaziniai metodai (injekcijos) turi būti taikomi tik tada, kai neinvaziniai (tabletės, pleistrai, tepalai) yra neveiksmingi arba negalimi. Pradėti gydymą nuo injekcijų, esant įprastam nugaros ar sąnarių skausmui, yra neracionalu.
Svarbiausia yra ne vaisto forma, o tinkamai parinkta dozė ir vartojimo režimas. Dažnai pacientai teigia, kad „tabletės neveikia“, nes vartoja jas nereguliariai, per mažomis dozėmis arba tik tada, kai skausmas tampa nepakeliamas. Lėtinio skausmo atveju gydytojai rekomenduoja vaistus vartoti pagal grafiką, kad kraujyje būtų palaikoma pastovi vaisto koncentracija, užkertanti kelią skausmo „prasiveržimams“.
Jeigu jaučiate, kad geriamieji vaistai jums nepadeda, prieš reikalaujant injekcijų, verta pasitarti su gydytoju apie vaisto keitimą, dozės korekciją arba kombinuotą gydymą. Neretai derinant kelis skirtingo veikimo mechanizmo vaistus (pavyzdžiui, vaistus nuo uždegimo su raumenis atpalaiduojančiais vaistais), pasiekiamas daug geresnis rezultatas be būtinybės kęsti skausmingas procedūras. Adatos dūris turėtų likti tik kaip atsarginis variantas ypatingiems atvejams, o ne pirmoji pagalba kasdienybėje.
