Labradoro retriveris yra neabejotinai viena populiariausių šunų veislių pasaulyje, dažnai vaizduojama kaip tobulas šeimos augintinis filmuose, reklamose ir literatūroje. Dėl savo švelnios išvaizdos, begalinio draugiškumo ir noro įtikti šeimininkui, šie šunys užkariavo milijonų žmonių širdis. Tačiau už žavaus snukučio ir vizgančios uodegos slypi energingas, stiprus ir daug dėmesio reikalaujantis gyvūnas, kurio poreikiai dažnai nustebina nepasiruošusius šeimininkus. Nors Labradorai garsėja kaip puikūs kompanionai vaikams ir kitiems gyvūnams, sprendimas įsigyti šios veislės atstovą neturėtų būti priimtas impulsyviai. Svarbu suprasti ne tik jų privalumus, bet ir specifinius iššūkius, su kuriais teks susidurti kasdien.
Kodėl Labradorai vadinami idealiais šeimos šunimis?
Labradoro retriverių populiarumas nėra atsitiktinis. Jų temperamentas pasižymi keliomis savybėmis, kurios puikiai dera su aktyviu šeimos gyvenimu. Visų pirma, tai yra ypatingai socialūs šunys. Skirtingai nei kai kurios kitos veislės, kurios prisiriša tik prie vieno šeimininko, Labradorai linkę mylėti visą šeimą, įskaitant vaikus ir dažnai net svečius. Agresija šiai veislei yra nebūdinga (nebent šuo turi rimtų psichikos sutrikimų arba buvo netinkamai auklėjamas), todėl tėvai dažnai jaučiasi ramūs, kai šuo žaidžia su mažamečiais.
Kitas svarbus aspektas – jų intelektas ir noras mokytis. Labradorai istoriškai buvo veisiami kaip pagalbininkai medžioklėje (jie atnešdavo pašautus paukščius iš vandens), todėl glaudus bendradarbiavimas su žmogumi yra jų genuose. Jie greitai perpranta komandas ir dažnai dirba terapiniais šunimis, aklųjų vedliais ar paieškos tarnybose. Šis sumanumas reiškia, kad tinkamai motyvuotas Labradoro retriveris gali tapti pavyzdingu augintiniu, kuris nekelia problemų viešose vietose.
Tamsioji medalio pusė: kodėl ši veislė tinka ne visiems?
Nepaisant visų liaupsių, prieglaudos visame pasaulyje yra pilnos Labradorų ir jų mišrūnų. Kodėl taip nutinka? Dažniausia priežastis – neatitikimas tarp šeimininko lūkesčių ir realybės. Labradoro retriveris nėra „sofos šuo”, bent jau pirmuosius 3–4 savo gyvenimo metus. Štai pagrindiniai iššūkiai, kuriuos būtina įvertinti:
- Neišsemiama energija: Jaunas Labradoras yra tarsi uraganas. Jam neužtenka trumpo pasivaikščiojimo aplink namą. Šiems šunims reikalingas intensyvus fizinis krūvis – bėgiojimas, plaukiojimas, žaidimai su kamuoliuku. Jei šuo „nukraunamas” nepakankamai, energija virsta destrukcija.
- Polinkis į destruktyvų elgesį: Nuobodžiaujantis Labradoras gali tapti namų siaubu. Graužimas yra natūralus jų poreikis (juk tai retriveriai, mėgstantys nešioti daiktus burnoje). Palikti vieni ir be veiklos, jie gali sugraužti baldus, batus, grindjuostes ar net sienas.
- Vėlyvas subrendimas: Labradorai ilgai išlieka „vaikais”. Jų fizinė branda ateina anksčiau nei psichologinė. Tai reiškia, kad turėsite didelį, stiprų šunį, kuris elgiasi kaip išdykęs šuniukas net būdamas dvejų ar trejų metų amžiaus.
- Šėrimasis: Tai vienas didžiausių siurprizų naujiems savininkams. Labradorai turi tankų, vandeniui atsparų kailį su poplaukiu. Jie šeriasi ištisus metus, o du kartus per metus (pavasarį ir rudenį) kailį meta masiškai. Plaukų bus visur – ant drabužių, maiste, automobilyje ir net ten, kur šuo niekada nebuvo.
Sveikatos ypatumai: į ką atkreipti dėmesį
Nors Labradoro retriveriai laikomi gana sveikais šunimis, jų populiarumas lėmė ir tam tikrų genetinių ligų paplitimą. Atsakingas šeimininkas privalo žinoti apie galimas rizikas, kad galėtų laiku jas pastebėti arba užkirsti joms kelią.
Nutukimas – pagrindinė Labradorų problema
Labradorai garsėja savo nepasotinamu apetitu. Moksliniai tyrimai netgi parodė, kad dalis šios veislės atstovų turi specifinę genų mutaciją, dėl kurios jie rečiau jaučia sotumo jausmą. Nutukimas Labradorams yra ypač pavojingas, nes papildomas svoris apkrauna sąnarius, kurie ir taip yra jautri šios veislės vieta. Šeimininkai privalo griežtai dozuoti maistą, nepasiduoti „elgetaujančioms” akims ir neduoti likučių nuo stalo.
Sąnarių displazija
Kaip ir daugelis didelių veislių šunų, Labradorai kenčia nuo klubo ir alkūnės sąnarių displazijos. Tai paveldima liga, sukelianti skausmą, šlubavimą ir artritą. Rinkdamiesi šuniuką, būtinai reikalaukite tėvų sveikatos tyrimų rezultatų. Tačiau net ir sveikiems šuniukams reikia saugoti sąnarius augimo periodu: vengti slidžių grindų, ilgo bėgiojimo asfaltu ar dažného laipiojimo laiptais pirmaisiais mėnesiais.
Dresūra ir auklėjimas: kantrybė atsiperka
Labradoro retriverio dresūra yra malonumas tiems, kurie supranta, kaip veikia šio šuns motyvacija. Kadangi jie yra orientuoti į maistą, skanėstai yra galingiausias įrankis mokymo procese. Tačiau svarbu neperšerti.
Viena iš dažniausių klaidų auklėjant Labradorą – manymas, kad jis gimsta protingas ir viską mokės pats. Be nuoseklios dresūros, draugiškas Labradoras gali tapti nevaldomu, šokinėti ant žmonių (norėdamas pasisveikinti) ir tempti pavadėlį. Dėl didelės šuns jėgos, pavadėlio tempimas gali tapti rimta problema vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms.
- Ankstyva socializacija: Nors jie draugiški, jauną šuniuką reikia supažindinti su įvairiais garsais, žmonėmis ir kitais šunimis, kad jis neišaugtų bailus ar pernelyg susijaudinantis.
- Komanda „Pas mane”: Kadangi Labradorai mėgsta tyrinėti aplinką ir sekti kvapus, ši komanda yra gyvybiškai svarbi paleidžiant šunį be pavadėlio.
- Protinis stimuliavimas: Ne tik fizinis krūvis vargina šunį. Uostymo kilimėliai, interaktyvūs žaislai ir triukų mokymasis padeda nuraminti hiperaktyvų Labradorą.
Kailio priežiūra ir higiena
Labradoro kailis nereikalauja brangių kirpyklų paslaugų, tačiau reguliari priežiūra namuose yra būtina. Jų kailis yra „dvigubas” – viršutiniai dengiamieji plaukai yra šiurkštesni, o poplaukis minkštas ir tankus. Būtent poplaukis saugo šunį nuo šalčio ir vandens, bet jis ir sukelia daugiausia rūpesčių namų švarai.
Rekomenduojama šunį šukuoti bent kartą ar du per savaitę, o šėrimosi sezono metu – kasdien. Tai ne tik sumažina plaukų kiekį namuose, bet ir paskirsto natūralius odos aliejus, todėl kailis labiau blizga. Taip pat svarbu reguliariai tikrinti ir valyti Labradoro ausis. Jos yra nulėpusios, todėl viduje kaupiasi drėgmė ir nešvarumai, kas sukuria idealią terpę ausų uždegimams (otitui).
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Prieš apsisprendžiant dėl šio šeimos nario, dažnai kyla specifinių klausimų. Štai atsakymai į pačius populiariausius:
Kiek vidutiniškai gyvena Labradoro retriveriai?
Vidutinė Labradorų gyvenimo trukmė yra apie 10–12 metų. Tačiau, užtikrinant tinkamą mitybą, svorio kontrolę ir veterinarinę priežiūrą, neretai šie šunys sulaukia ir 14 metų ar daugiau.
Ar skiriasi Labradorų spalvos pagal charakterį?
Tai populiarus mitas. Dažnai sakoma, kad geltoni yra tingesni, juodi – geriausi medžiotojai, o šokoladiniai – labiausiai užsispyrę. Moksliškai tai nėra įrodyta. Charakteris labiau priklauso nuo konkrečios veisimo linijos (darbinė ar parodinė linija) ir individualaus auklėjimo, o ne nuo kailio spalvos.
Ar Labradorą galima laikyti bute?
Taip, Labradoro retriveris gali gyventi bute, tačiau su viena griežta sąlyga: jam turi būti suteikiamas pakankamas fizinis krūvis lauke. Jei planuojate tik 15 minučių pasivaikščiojimus ryte ir vakare, šis šuo bute kankinsis ir kels chaosą. Bute gyvenantis Labradoras reikalauja daugiau šeimininko pastangų nei gyvenantis name su dideliu kiemu.
Kiek kainuoja Labradoro retriverio šuniukas?
Kaina gali labai svyruoti, tačiau atsakingo veisėjo, kuris atlieka genetinius tyrimus tėvams ir turi kilmės dokumentus, šuniukas paprastai kainuoja nuo 800 iki 1500 eurų ar daugiau. Pirkdami pigų šuniuką be dokumentų, rizikuojate įsigyti gyvūną su rimtomis paveldimomis ligomis, kurių gydymas vėliau kainuos tūkstančius.
Atsakingas veisėjo pasirinkimas ir dokumentai
Nusprendus, kad Labradoro retriveris yra tinkama veislė jūsų gyvenimo būdui, svarbiausias žingsnis – rasti patikimą veisėją. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, egzistuoja daug „daugintojų”, kurie veisia šunis tik dėl pelno, nekreipdami dėmesio į sveikatą ar psichiką. Tokie šunys dažnai būna ne tik ligoti, bet ir gali turėti elgesio sutrikimų, pavyzdžiui, nepagrįstą agresiją ar baimę.
Tikras Labradoro retriveris privalo turėti LKD/FCI kilmės dokumentus. Tai nėra tik „popierius parodoms”. Kilmės dokumentai įrodo šuns kilmę ir leidžia atsekti jo protėvių sveikatą. Geras veisėjas visada parodys šuniukų tėvų sveikatos tyrimus (ypač klubų ir alkūnių displazijos bei akių ligų tyrimus), leis pamatyti, kokiomis sąlygomis auga šuniukai, ir domėsis jumis ne mažiau nei jūs domitės šuniuku. Jis pasiruošęs konsultuoti ir padėti visą šuns gyvenimą. Atminkite, kad rinkdamiesi šuniuką, jūs renkatės šeimos narį dešimtmečiui, todėl skirkite laiko paieškoms ir netaupykite pradinės investicijos sąskaita – tai geriausia draudimo forma nuo ateities problemų.
